scholastika

scholastika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Vyraujanti viduramžių filosofijos kryptis, aiškinanti religiją loginiais samprotavimais. Scholastikai atsirasti įtakos turėjo žymiausi Katalikų bažnyčios filosofai Augustinas (354–430), kuris daugiausia rėmėsi Platonu, ir Tomas Akvinietis (1225–1274), plačiai naudojęsis Aristotelio darbais ir pagrindęs scholastiką, sukūręs katalikiškąją filosofiją ir teologiją, kuri yra oficiali Katalikų bažnyčios doktrina. Jie abu buvo pedagogai praktikai ir paskelbė pedagoginių minčių. Viduramžiais auklėjimas buvo religinis ir nekėlė jokių gilesnių ugdymo problemų. Žymesni to meto scholastai parašė praktinių nurodymų, kaip rengti kunigus, mokyti gramatikos, skaičiavimo, giesmių. F. M. A. Kasiodoras (477–576) pagrindė triviumą (gramatika, retorika ir dialektika) ir kvadriviumą (aritmetika, muzika, geometrija, astronomija), kurie sudarė mokymo turinio sistemą. Ji galiojo visais viduramžiais. Kai kurių pedagoginių idėjų yra ir vėlesnių amžių scholastų darbuose (Mauras, Hugo, Egidijus – IX–XIII a.). Scholastika darė didelį poveikį mokyklos struktūrai, auklėjimui bei mokymui ir metodikai. Pirmosios mokyklos kūrėsi prie parapijų, vienuolynų, vyskupų katedrų, tik vėliau atsirado miestų mokyklos. Mokymo turinys iš esmės buvo religinis. Pirmiausia rūpintasi auklėjimu, tik po to skaitymo, rečiau – rašymo mokymu. Aritmetika, geometrija, astronomija, muzika tarnavo kulto reikalams. Mokoma buvo lotynų kalba. Dauguma žmonių buvo beraščiai, nemokyti, net mokytojai (vienuoliai, kunigai) mažai išprusę, tik aukštesnieji dvasiškiai labiau išsilavinę. Scholastinė mokykla gyvavo IX–XVI a. Joje buvo remiamasi autoritetu, skaitomos ir nagrinėjamos kūrinių ištraukos, mokoma pakartoti autoritetų mintis. Kartu su atminties lavinimu ypatingas dėmesys skirtas formaliam loginiam ir simboliniam mąstymui, kad būtų galima paneigti įvairias erezijas, įrodyti, kad viskas Žemėje yra dieviškos išminties simbolis, o religinės dogmos – šventos. Mokinio psichologija nerūpėjo. Jis aklai turėjo paklusti tėvų, mokytojų, Dievo autoritetui. Santykiai su mokiniais buvo žiaurūs, įteisintos kūno bausmės. Scholastika darė poveikį ir didikų vaikų auklėjimui dvaruose. Jau nuo 7 m. vaikai būdavo atiduodami kitam feodalui, ten mokomi gražių manierų, patarnauti poniai, padėti šeimininkui medžioklėje ir kovose. 14 m. sulaukęs jaunuolis tapdavo ginklanešiu, o 21 m. – riteriu. Po kryžiaus karų XII–XIII a. ėmė plėstis miestų mokyklos: gildijos prekybininkams ir cechai amatininkams rengti. XII a. įsteigiami pirmieji Europos universitetai. XIII a. pradžioje jie sparčiai plito kaip katedrinės mokyklos ir kolegijos, o kai kur kurti savarankiškai. Mokymas juose iš esmės buvo scholastinis, religinis. Vėliau universitetuose įvesti teisės, medicinos dalykai. Nemažai scholastikos buvo ir senajame Vilniaus universitete (1579–1773). Scholastinės mokyklos išugdė šviesių asmenybių, davusių pradžią naujai erai – Renesansui. kilmė gr. scholastikos – mokyklinis